Po trumpo turo už Atlanto, liepą „Formulė 1“ vėl ilgam sugrįžta namo į Europą. Jau pačią pirmąją mėnesio dieną bus duotas startas lenktynėms Prancūzijoje, t. y. šalyje, kur prieš daugiau nei šimtą metų į pirmąsias varžybas pajudėjo ir pasaulio automobilių sporto pradininkai. Magny-Cours – net septintoji šios šalies trasa, kurioje vyksta „Formulės 1“ etapas, o iki tol buvo ir kitos šešios...

Priešistorė...

Prancūzai teisėtai puikuojasi pradėję pasaulinę automobilizmo erą. Dar XIX amžiaus pabaigoje, kai automobiliais važinėjo tik pavieniai pasaulio turtuoliai, šalyje jau buvo rengiamos pirmosios varžybos. Svarbiausias 1895 m. automobilių sporto renginys buvo Paryžiaus–Roueno ralis. Kai tik pradėjo riedėti pirmieji automobiliai, specialiai lenktynėms skirtos trasos, suprantama, neegzistavo, todėl tapo įprasta rengti varžybas tarpmiestiniais keliais. Daugiau kaip 100 kilometrų skiriantis miestus atstumas tuomet buvo distancija, kelianti didžiulius iššūkius patiems drąsiausiems. Į varžybas suvažiuodavo visas būrys aristokratų kilmės automobilių entuziastų.

Šios lenktynės iš esmės sudarė sąlygas atsirasti prestižiniam Prancūzijos automobilių klubui (L'Automobile club de France, arba tiesiog ACF). Jo vadovai taip pat valdė visą šalies automobilių pramonę, tuomet didžiausią visame pasaulyje. Klubo vadovai greitai suprato, kad lenktynės – geriausias būdas reklamuoti naujausius gaminius ir skatinti jų pardavimą. Praėjusio šimtmečio pradžioje prancūzai nusprendė, jog nebeverta dalyvauti prastai organizuotose ir retai vykstančiose tarptautinėse lenktynėse, ir pradėjo kurti kasmetinio renginio planus. Varžybas organizuoti apsiėmė ACF. „Didysis Prancūzijos automobilių klubo prizas“, arba „Grand Prix de l'Automobile Club de France“, – taip pavadintos visiškai naujos lenktynės, o jų pavadinimas „Grand Prix“ išliko ir šiandienėje „Formulėje 1“.

Lenktynių idėja – jėgas lenktynių trasoje galėjo išbandyti kiekvienas automobilių gamintojas iš bet kurios pasaulio vietos. Pirmaisiais metais (1906-aisiais) dalyvių iš Prancūzijos į lenktynes Le Mans susirinko kur kas daugiau nei iš bet kurios kitos šalies. Per dvi dienas trukusį renginį vairuotojams teko nuvažiuoti daugiau kaip 1200 kilometrų. Vietos žiūrovų, gamintojų ir, žinoma, pačių organizatorių pasididžiavimas tik didėjo, kai vengrų kilmės lenktynininkas Ferencas Sziszas, praleidęs daugiau nei 12 valandų prie „Renault“ vairo, pirmasis kirto finišo liniją. „Grand Prix“ lenktynės buvo didelis pasisekimas, bet nacionalinis prancūzų triumfas baigėsi gana greitai. Jau kitais metais juos sutriuškino FIAT, o 1908-aisiais į kovą stojo vokiečių „mercedesai“, niekam nepalikę pergalės vilties lenktynėse. Dėl ekonominio nuosmukio, o galbūt ir dėl šio tarptautinio „pažeminimo“ „Grand Prix“ trejus metus nevyko. Kad prancūzų buvo įsižeista, sufleruoja tai, jog jie lenktynes surengė tik tada, kai sumanė būdą nušluostyti kitiems nosį. 1912 metais, vis populiarėjant mažesniems ir lengvesniems automobiliams, vadinamiems „Voiturette“, „Peugeot“ sukūrė modernų modelį su 4,4 litro darbo tūrio DOHC varikliu ir varomą velenu. Jie nesunkiai įveikė didžiulius ir sunkius grandinėmis varomus FIAT automobilius. Prancūzijai susigrąžinus čempionų titulus, „Grand Prix“ populiarumas vėl augo kaip ant mielių. Lenktynės persikėlė į tarptautinę erdvę: 3-iajame dešimtmetyje, be Prancūzijos, į tvarkaraštį įtraukti Italijos, Vokietijos bei Didžiosios Britanijos etapai.

Bėgant metams, ACF „Didžiojo Prizo“ lenktynės neturėjo nusistovėjusio reglamento. Nepaliaujamai keisdavosi trasos, distancijos ir techniniai reikalavimai. Tik po Antrojo pasaulinio karo Tarptautinei automobilių federacijai (FIA) įsteigus „Formulės 1“ Pasaulio čempionatą, Prancūzijos etapas tapo griežtomis taisyklėmis apibrėžtų pirmenybių dalimi, tačiau net ir tada nebuvo pastovumo. ACF, arba tiesiog Prancūzijos GP, be paliovos „mėtėsi“ po visą šalį.

... ir „Formulės 1“ metai

Pirmosios „Grand Prix“ pavadinimu pavadintos „Formulės 1“ varžybos šioje šalyje surengtos šalia Reimso miesto. Trasą sudarė viešieji keliai tarp Reimso priemiesčių Thillois, Gueux ir Muizon. 1953 m. etapas Reimse tapo vienomis įspūdingiausių lenktynių šio sporto istorijoje. „Maserati“ pilotai Juanas Manuelis Fangio ir Onofre Marimonas įsivėlė į nepaprastai aršią kovą su „Ferrari“ komandą atstovavusiais Alberto Ascari, Luigi Villoresi, Giuseppe Farina ir Mike Hawthornu. Laukais besidriekiančiais keliukais pilotai nuolatos lenkė vienas kitą. Tik pačioje varžybų pabaigoje dėl 1-osios pozicijos susirėmus M. Hawthorne'ui ir J. M. Fangio, pastarasis įjungė ne tą pavarą ir dėl to, per lėtai išvažiavęs iš paskutiniojo posūkio, „padovanojo“ savo varžovui pergalę. M. Hawthorno sėkmingas finišas tapo pirmąja Didžiosios Britanijos piloto pergale „Formulėje 1“.

Kitas žmogus, Reimso trasai jautęs ypatingus jausmus, buvo Giancarlo Baghetti. 1961 m. jis vos dešimtąja sekundės dalimi įveikė Daną Gurney. Tai buvo pirmoji italo pergalė. Beje, įdomiausia, jog tuo pačiu tai buvo ir pirmosios šio sportininko „Grand Prix“ varžybos. Iki šiol G. Baghetti išlieka vieninteliu lenktynininku, laimėjusiu „F 1“ etapą per pirmąjį bandymą.

Paskutinės „Formulės 1“ lenktynės Reimse įvyko 1966 metais, nuo tada šioje provincijos apylinkėje vėl nusistovėjo kasdienis gyvenimas. Dalis buvusios trasos jau sunaikinta ir paversta dirbamo lauko dalimi, kita iki šiol tebėra kelias tarp priemiesčių. Kažkada šioje ramioje vietovėje važinėjo greičiausi pasaulio automobilai, sulaukę pasaulinio dėmesio, o dabar ją teprimena tik didelė apleista žiūrovų tribūna ir seniai nebenaudojami garažai.

7-ajame dešimtmetyje „Grand Prix“ lenktynėms Prancūzijoje be Reimso naudotos dar trys trasos. Šalia Roueno miesto esančių kelių pagrindu sudarytas Rouen-Les-Essarts žiedas tuomet buvo laikoma viena geriausių trasų Europoje. Nepaisant to, lenktynes čia paženklino skaudi tragedija. Ne visai tinkamai paruoštą varžyboms „Honda“ bolidą 1968 m. išdrįsęs vairuoti Jo Schlesseras vos po dviejų ratų išslydo iš trasos ir trenkėsi į barjerą. Po smūgio automobilio kėbulas, pagamintas iš magnio, uždegė pilną benzino baką ir nepaliko pilotui jokių vilčių išgyventi. Tai buvo paskutinės „Formulės 1“ lenktynės Rouene – dėl saugumo ši trasa uždrausta ir sunaikinta 1994 metais (garažai bei žiūrovų vietos – sugriauti, o kai kurie buvę posūkiai naujai išasfaltuoti ir panaudoti vietos gyventojų kelių susisiekimo reikmėms).

1965 m. „F 1“ pradėjo naudoti Overnė regiono kalnuose įsikūrusią Charade trasą, esančią visai šalia užgesusio ugnikalnio. Daug kam savo forma Charade priminė senąjį Niurburgringą, nepaprastai vingiuotą trasą Vokietijoje. Posūkių čia buvo tiek daug, o aukščiai tokie kintantys, jog 1969 m. iš lenktynių Jochenas Rindtas pasitraukė iš šios trasos dėl to, jog jam pasidarė bloga ir pradėjo lietis akyse. Šiame 8 kilometrų ilgio žiede buvo surengtos tik ketverios „Formulės 1“ varžybos, po 1972-ųjų čia lenktyniavo žemesnių klasių automobiliai, kol 9-ojo dešimtmečio pabaigoje po begalės nelaimių trasa uždaryta. Kalnuotoje vietovėje trasos saugumo pagerinti nebuvo įmanoma, taigi ji buvo sutrumpinta daugiau nei perpus ir vis dar tebepriima kai kurių pirmenybių dalyvius.

1967 m. Prancūzijos GP vienintelį kartą buvo surengtas Le Mans. Tiesa, šioms varžyboms žymii ilgoji trasos versija, daugelį metų naudota sportinių automobilių 24 valandų lenktynėms, panaudota nebuvo. „Formulės 1“ etapas surengtas naujajame trumpame, lengvai įsimenamame ir gana nesudėtingame „Bugatti“ žiede, kuris įkurtas didžiosios trasos viduje. Nors varžybos čia vyko tik kartą, „Bugatti“ žiedas išliko iki šiol – jame varžomasi lengvaisiais automobiliais, motociklais ir sunkvežimiais.

Dijon-Prenois – nedidukė, kiek ilgesnė nei 3 kilometrai trasa. Ji Prancūzijos GP priėmė 8-ajame dešimtmetyje. Čia nuolat kildavo problemų dėl erdvės trūkumo. Boksuose dažnai susidarydavo grūstis: automobiliai, darbuotojai ir komandų inventorius tiesiog netilpdavo į taip vadinamąjį „paddocką“. Dėl to netgi nuspręsta sumažinti lenktynių dalyvių skaičių, taip sukeliant didžiulį nepasitenkinimą tarp mažųjų „F 1“ komandų, nepajėgdavusių kvalifikuotis sekmadienio startui.

Dijon-Prenois įvyko viena įsimintiniausių kovų „F 1“ istorijoje. 1979 m. lenktynių pabaigoje dėl 2-osios vietos susirėmė „Ferrari“ vairavęs Gilles Villeneuve'as ir „Renault“ pilotas Rene Arnoux. Sportininkai kovojo iš paskutiniųjų. Ypač efektingai tai pasakytina apie kanadietį Gilles: lenkdamas greituose ir dulkėtuose Dijon-Prenois posūkiuose, lenktynininkas nevengė nei užblokuotų stabdžių, nei slydimo visais keturiais ratais. Vos šiam pavykdavo prasiveržti į priekį, tuo pat atsakydavo prancūzas R. Arnoux, dėl savo ir automobilio “kilmės” labai aktyviai palaikomas susirinkusių žiūrovų. Dvikovoje nugalėjo G.Villeneuve'as, o Rene pralaimėjimą priėmė oriai, teigdamas, kad nenusiminė, nes jį įveikė geriausias vairuotojas pasaulyje.

Priešpaskutinė Prancūzijos GP istorijos dalis – Paul Ricardas. 1969 m. pastatytas žiedas buvo laikomas saugiausia trasa pasaulyje; čia sukurti visiškai nauji standartai. Nepaisant to, nelaimės nebuvo išvengta ir šioje trasoje; kaip bebūtų ironiška – dėl saugumo standartų nesilaikymo. 1986 m. Elio de Angelis, bandydamas „Brabham“, dėl nulūžusio galinio sparno išlėkė iš trasos greitajame S formos posūkyje ir po smūgio liko įkalintas degančiame automobilyje. Iš jo lenktynininkas išlipti nesugebėjo. Gelbėti E. de Angelis nebuvo kam, mat trasoje trūko darbuotojų, o medikų sraigtasparnis pasirodė tik po pusvalandžio. Dar po paros „Formulė 1“ neteko vieno populiariausių pilotų: E. de Angelio gyvybė užgeso ne nuo smūgio, ne nuo liepsnų, bet dėl per ilgo kvėpavimo nuodingais dūmais. Dabar Paul Ricardo pagrindinė paskirtis – automobilių bandymai, „Formulės 1“ lenktynių čia buvo surengta net keturiolika, o tai yra daugiausia iš visų Prancūzijos trasų, išskyrus dabartinę Magny-Cours.

Milijonų ir politinės įtakos galia

Jeigu durtume pirštu į patį Prancūzijos žemėlapio vidurį, pataikytume arba į tuščius provincijos laukus, kuriuose, išskyrus besiganančias karves, nieko nėra, arba į Magny-Cours lenktynių trasą. Jei rimčiau – tai beveik vienas ir tas pat. Dar 7-ajame dešimtmetyje trasą šalia savo fermos pastatė J. Bernigaudas, kur įkūrė lenktynininkų mokyklą. Iš jos išėjo „Formulėje 1“ lenktyniavę Jacques Laffiteas, Patrickas Depailleris ir triskart pasaulio čempiono Jackie Stewarto aukštai vertintas Francois Cevertas. 1971 m. Magny-Cours žiedas buvo padidintas, sujungiant dvi atskiras trasas. Taigi čia galėjo atvykti ir tarptautinių pirmenybių dalyviai. Neilgai trukus J. Bernigaudas mirė, ir jo kūrinys pamažu tapo apleista, nebeprižiūrima dykviete. Tik 1988 m. susiklostė įdomios aplinkybės. Tuometis Prancūzijos prezidentas Francois Mitterandas buvo kilęs iš Nevers – miesto šalia Magny-Cours, o Nevers meras Pierre Beregovojus ėjo ir Prancūzijos finansų ministro pareigas. Negana to, „Ligier F1“ savininkas Guy Ligieras buvo artimas šalies prezidento draugas, o tuometis FIA prezidentas Jean-Marie Balestre’as buvo prancūzas ir garsėjo savo gimtinės favorizavimu. Įtakingi vyrai rado bendrą interesą ir nesunkiai gavo 250 milijonų frankų. Tad ferma vidury lygumų per trejetą metų tapo aukščiausios FIA kategorijos tarptautiniu lenktynių žiedu. Žinant tokias aplinkybes, visiškai nestebina ir tai, kad netrukus, išimties tvarka, Magny-Cours sulaukė ir pačios automobilių sporto karalienės. Pirmą kartą „Formulė 1“ apsilankė čia 1991 metais ir nuo tada iki šių dienų Pasaulio čempionato Prancūzijos GP etapas vyksta būtent Magny-Cours.

Pastangos, norai ir lėšos veltui nenuėjo. Pilotai sulaukė nepaprastai lygios ir techniškos trasos, o žiūrovai galėjo džiaugtis tvarkinga, švytinčia naujumu aplinka bei puikiu matomumu – iš daugelio stebėjimo taškų galima stebėti veiksmą kiekviename trasos posūkyje. Nepaisant to, nei vieniems, nei kitiems trasa nepatiko. Visų pirma, kaip minėta, ji įrengta gūdžioje provincijoje, arba, kaip pasakytų britai: „In the middle of nowhere.“ Tad ir modernūs greitkeliai, ir tarptautiniai oro uostai įsikūrę tolokai, o dėl to kyla nemažai nepatogumų. Pavyzdžiui, 1999 m. skubėdamas į lenktynes automobiliu Rubensas Barrichello tiesiog įstrigo transporto spūstyje, ir, jei ne piloto vaduoti atskubėjusi policijos palyda, nežinia, kas tąkart būtų vairavęs „Stewart“ bolidą.

Vairuoti čia priversti visi, išskyrus pačius turtingiausiuosius, privačiais lėktuvais nusileidžiančius nedideliame Nevers oro uoste. Artimiausias oro uostas yra Paryžiuje, o nuo jo iki trasos tenka beveik 3 valandas praleisti pilnuose automobilių šalies keliuose.

Kita nemaloni žiūrovams žinia, jog Magny-Cours beveik niekada nebuvo įdomių lenktynių. Dėl specifinių posūkių lenkti čia ypač sunku, na, o laimi dažniausiai pilotas, startavęs iš „pole“ pozicijos. Kiti vietų pasikeitimai, juo labiau pačioje trasoje, įvyksta retai.

Magny-Cours labai specifinė trasa. Jos dangos savybės ypač priklauso nuo temperatūros. Geriausi rato įveikimo laikai šioje trasoje (priešingai nei kitose) fiksuojami, kai asfaltas dar vėsus. Anksčiau pasitaikydavo, jog vidutinė komanda anksti ryte ratą bandymų sesijoje įveikdavo keliomis sekundėmis greičiau nei tų metų „Grand Prix“ „pole“ pozicijos savininkas kvalifikacijoje. Vos trasa įšyla, padangos su asfaltu nebekimba, nusidėvi, ir automobilis tampa porą sekundžių lėtesnis.

Magny-Cours trasa tokia lygi, jog kai kurios ekipos praeityje netgi pašalindavo galines spyruokles, palikdamos automobilio dugną kabėti prie pat žemės, taip išlošdamos papildomą prispaudimą ir greitį.

Dėl galybės vidutinio greičio posūkių, komandos naudoja aukštus sparnų atakos kampus, kurie kartu su žema važiuokle generuoja tiesiog sunkiai protu suvokiamą prispaudimą. Bolidai tarsi prilipę įveikia pačius aštriausius posūkius, todėl, nepajutus ribų, kartais nesunku persistengti. 1997 m. Jacques Villeneuve'as tradiciškai pabandė važiuoti greičiau. Pirmajame posūkių viraže kanadietis lėkte išlėkė iš trasos ir visus gerokai pašiurpino savo siaubinga avarija, po kurios ramiai išlipo iš bolido ir pareiškė, kad buvo visai linksma – vienas geresnių jo incidentų...

Po techniškos pirmosios trasos dalies seka trumpa tiesioji, kurios pabaigoje bolidai viršija 300 km/h greitį. Įspūdingiausia, kad per 85 metrų Adelaide posūkio stabdymo zoną jiems pavyksta sulėtėti iki maždaug 60. Dėl tokio milžiniško neigiamo pagreičio technika apkraunama kartais daugiau, nei gali atlaikyti. 1993 m. Martino Brundle‘o bandomas „Ligier“ automobilis neišlaikė – lūžo priekinė pakaba kartu su savimi nusinesdama ir stabdį. Britas rėžėsi į apsauginį padangų barjerą ir viena jų smogė per šalmą, tad jam pradėjo kraujuoti nosis. Prie nuobodžių bandymų įpratę gelbėtojai prieš save pirmą kartą išvydę tokią baisią avariją ir iš šalmo plūstantį kraują buvo šventai įsitikinę pačia blogiausia baigtimi. Jie, ištikti šoko, nedrįso net pribėgti prie nelaimės vietos, kol nepasirodė „Ligier“ mechanikai...

Iš tiesų Magny-Cours – saugi trasa, o po pastarųjų metų atnaujinimų, padidintų ir išasfaltuotų saugos zonų, ji šiuo atžvilgiu beveik nepriekaištinga. Į atnaujinimus įėjo ir paskutiniojo „Lycee” posūkio nemenkas pakeitimas. Anksčiau tai tebuvo paprastas 90° posūkis dešinėn, už kurio iš karto driekiasi finišo linija. Šį trasos privalumą visuomet išnaudodavo visur ir visada pirmauti siekdavęs Ayrtonas Senna. Jis kvalifikacijoje mėgdavo į „Lycee” įvažiuoti tarsi kamikadzė, negalvodamas apie pasekmes ar kito rato pradžią, – jam tai nebūdavo svarbu. Viskas, kas rūpėjo A. Sennai, buvo rato įveikimo laikas, kurį buvo galima užfiksuoti net ir posūkio pabaigoje atsitrenkus į sieną. Šiandien iš posūkio padarytas dvigubas lankstas, kuris ne tik pailgino rato distanciją, tačiau ir gerokai sutrumpino techninės priežiūros zoną. Dėl to 2004 m. Michaeliui Schumacheriui lenktynes pavyko laimėti naudojant dar neregėtą 4 sustojimų boksuose taktiką.

Apibendrinant, tarsi senam bambekliui galima numoti ranka ir pasakyti, kad anksčiau lenktynės vykdavo kur kas geriau geriau. Jokia kita šalis neturi tokios ilgos bei turtingos automobilizmo istorijos ir išties gaila, jog dabar ją reprezentuoja tai, kuo pernelyg patenkinti nėra nei „F 1“ pilotai, mandagiai vengiantys tiesioginės kritikos, nei gerbėjai, nevengiantys pasakyti blogų atsiliepimų, nei tikriausiai patys prancūzai, turintys su šia kritika susitaikyti. Tačiau… tokios jau šiandienos automobilių sporto tendencijos ir neverta abejoti – po 20 metų su tam tikra nostalgija bus prisimenamas ir dabartinis Magny-Cours.

Foto albumas