Prisipažinsiu atvirai – nebuvau ir nesu didelis „Volvo“ automobilių gerbėjas ir visai nesu priešiškai nusistatęs. Štai kad ir toks niuansas: „850-asis“ kėlė nemenką žavesį gerokai ilgiau, nei jis buvo gaminamas, ir atrodė stilingesnis, nei keli po jo pasirodę „Volvo“ modeliai...

Minimalizmas, konservatyvumas, racionalumas ir savita skandinaviška stilistika – nėra savybės, kurioms visuomet teikiu pirmenybę. Kai kurių kitų savybių „mišinį“ vertinu labiau. Pavyzdžiui, kad ir dar vienas „vikingas“ – SAAB. Nors šis gamintojas vis dar išgyvena užtrukusius tamsiuosius laikus (vis pasvarstoma, spėliojama, kuo tai baigsis, ar greitai truks „tėtušio“ „General Motors“ kantrybė) ir jau kuris laikas nedžiugina rinkos kuo nors absoliučiai nauju, kai kurie keisti (net ekscentriški) sprendimai, išvaizda, kaip ir pačio automobilio savybės, teikia gerokai daugiau žavesio. Bet ne apie tai šįkart eina kalba...

Kam skirtas „C30“?

Tiesą sakant, pažintis su mažiausiuoju „Volvo“ intrigavo, mat nors tai ir to paties „lizdo paukštis“, kai kurie nauji štrichai teikė vilties, kad bent jau kai kas čia bus kitaip. Pagrindą taip galvoti suteikė ir pats gamintojas, plačiai apsiskelbęs apie atliktus gausius tyrimus ir prieitas išvadas. Kas labiausiai vertinama C klasės automobilyje, kurie dažniausiai būna „beuodegiai“ (suprask, hečbekai)? Žinoma – kokybė, žinoma – geras gamintojo vardas, reputacija ir... stilinga sportiška (jei norite, galima sakyti jaunatviška) išvaizda. Jei dėl pirmųjų punktų švedams keblumų nekilo, tai dėl paskutiniųjų – taip. Neatsitiktinai didelis dėmesys skirtas Pietų Europos kraštams (Italijai, Prancūzijai), nes ten C segmentas labai populiarus, o „Volvo“ pasiūlyti neturi ką, be to, ir kiti modeliai ten nėra labai „einami“, mat pagrindinė švedų rinka – Šiaurės Amerika. Senajame žemyne tokius automobilius dažniausiai renkasi jaunesni, miestuose gyvenantys klientai (vienišiai arba poros), taip pat vaikus užauginusios šeimos. Pastarojoje neretai tai būna antrasis automobilis. Taigi stilius, stilius ir dar kartą stilius!

Stiliaus atpažinimas

Aptariant „C30“ stilių, geriau jį stebėti iš šono, o dar geriau – iš galo. Kur matėte tokius sprendimus (žvelgiame iš galo): stogui nusileidus iki pusės, automobilis pastebimai išplatėja (be to, tai byloja, kad viduje erdvės pastebimai mažiau, nei gali pasirodyti), o patį „leidimąsi“ įrėmina dideli žibintai. Tarp pastarųjų – stiklinės galinės durelės (gal, tiksliau, tai stoglangis?), sukuriančios labai neįprastą efektą, lengvumo įspūdį bei kontrastuoja su ypač išplatėjusiais šonais. Tai, beje, firminis „Volvo“ stilius, panašiai kaip BMW vadinamasis Hofmeisterio išlinkimas už galinių durelių. Žiūrėti iš šono į mažiausiąjį „švedą“ geriau iš toliau, kai nesimato ką tik minėtojo šoninio išplatėjimo, tuomet išlieka dinamiškesnio automobilio įspūdis, o priėjus arčiau – tai tik „firminis“ sprendimas, kuris, kalbant apie grožį, yra labai subjektyvus dalykas. Gyvumo suteikia ant stogo kyšantis „pelekas“ (t. y. antena). Iš priekio – įprastas „Volvo“ su dideliais, ilgais ir „piktais“ priekiniais žibintais bei masyviu ir išsikišusiu radiatoriaus bloku. Solidu, „firmiška“. Tačiau dėl to automobilis palieka trejopą įspūdį: tradiciškai niūrus, bet gal ir solidus (iš priekio), neįprastai sportiškas (iš šono) ir originaliai stilingas (iš galo). Štai toks „Volvo C30“! Beje, apėjęs jį visą, supranti, kad šis automobilis vis dėlto primena „480-ąjį“ modelį.

Kiltis

Tvirtinti, kad „Volvo C30“ sedano „S40“ bazės pagrindu gaminamas hečbekas, būtų netikslu. Kėbulas čia visiškai naujas, nors platforma ta pati. Beje, ji sukurta „Ford Focus“. Taigi „švedas“ taip pat turi Makfersono konstrukciją priekyje ir daugiasvirtę pakabą gale. Labai panaši variklių gama: nuo keturių cilindrų 1,6 l darbo tūrio benzininių bei dyzelinių (beje, pastarieji Lietuvoje neparduodami) iki penkių cilindrų turbininio agregato „T-5“, išvystančio 220 AG. Tad teoriškai galima daryti išvadą, kad pastarasis modelis turėtų būti labai panašus į temperamentingąjį „Focus ST“. Ar taip yra iš tikrųjų? Netrukus pabandysime sužinoti, tik prieš tai dar šiek tiek nukrypkime į šoną.

Nevienareikšmis interjero įspūdis

Įpratus prie spalvingesnių ir gyvesnių interjerų, „C30“ vidus pasitinka kiek nejaukiu, pabrėžtinu minimalizmu. Priekinis skydelis vienodai išlinkęs, užrašai ir funkcijų apipavidalinimai centrinės konsolės ekranėlyje itin paprasti, standartinės ventiliacijos angos, prietaisų skydelio skalės taip pat daugiau nei kuklios... Tačiau ilgiau pasėdėjus automobilyje, jį pavairavus, pradeda ryškėti visai kiti dalykai. Tai… puikios kokybės medžiagos. Visur: pradedant minėtuoju priekiniu skydeliu ir baigiant sėdynėmis. Centrinė konsolė –plona, tarsi kabo ore. Tai visų paskutiniųjų „volvų“ vizitinė kortelė. Galiausiai – garso aparatūros ir klimato įrangos mygtukai bei reguliatoriai. Pastaraisiais labai paprasta naudotis, mat, jei nori keisti salono temperatūrą, ventiliatoriaus pūtimo intensyvumą, suki į vieną arba į kitą pusę (įdomus sprendimas – temperatūros reguliavimas dviejų zonų ventiliacinėje sistemoje: spausdamas mygtuką, pasirenki vairuotojo arba keleivio pusę ir nusistatai norimą temperatūrą, o jei, tarkime, žinai, kad šalia sėdintysis mėgsta keturiais laipsniais žemesnę temperatūrą, tereikia tą patį mygtuką spustelėti dar kartą ir, sukant reguliatorių, galima šildyti ar šaldyti saloną pasirinktu skirtumu). Toliau – garso aparatūros mygtukai; jie lyg ir paprasti, bet kiekvienas su kirtingu išlinkimu ar bangele, kad patogiau būtų jį spustelti (tą patį galima pasakyti ir apie ant vairo montuojamus garso aparatūros, kruizo kontrolės ir telefono valdymo mygtukus). Patogus ir „žmogeliukas“, žymintis ventiliacijos sistemos pūtimo kryptį, tačiau kodėl nėra galimybės iš karto pūsti ir į priekinį stiklą, ir į kojas – paslaptis. Pripranti ir prie prietaisų skydelio: apšviestas melsvos spalvos ir išryškėjus raudonoms rodyklėms, jis atrodo gana subtiliai...

Neprasilenkta ir su ergonomika. Tai akivaizdžiai pajunti jau atsisėdęs į sėdynę. Ji visai neblogai prilaiko iš šonų, pakankamas reguliavimas įvairiomis kryptimis (taip pat aukštyn-žemyn), yra ir reguliatorius juosmens srityje. Patogiai į rankas „gula“ ir keturiomis kryptimis reguliuojamas vairas (nebloga pati jo forma), pavarų perjungimo svirtis. Tai, kad kita įranga taip pat lengvai pasiekiama ir logiškai valdoma, jau minėjome. Maloniai nuteikia ir smulkmenos, tarkime, minkštai ir lengvai „vaikštančios“ prie vairo kolonėlės esančios svirtelės arba jau minėtame plastmasiniame rakte esantis geltonas mygtukas, uždegantis automobilio žibintus. Be to, malonu, kad yra geras matomumas: didelis ir „teisingai“ pasviręs priekinis stiklas, šoniniai langai, nors ir nėra labai platūs, taip pat savo vietose (nemaišo ir durelių statramstis), nekalbant jau apie galą. Ten dvi tarsi atskiros sėdynės, tarp jų – tarpas, o už jo, iki pat žemės (iki dugno), tęsiasi stiklas. Pasakysiu emocingai – nepakartojamas sprendimas! Gali drąsiai bet kur statyti automobilį. Tiesa, UAB „Sostena“, pateikdama demonstracinį automobilį, specialiai nuėmė bagažinės uždangalą – siekta labiau išryškinti efektą. Pavyko!

O dabar persėdame į galą. Kiek aukštesnis nei 180 cm vairuotojas visai pakenčiamai gali įsitaisyti „sau už nugaros“ ir mėgautis individualia vieta, nes nuo kito keleivio jį skiria ne itin plati atkaltė, kuri šiaip jau gali būti pakelta. Pakankamai patogu. Vis dėlto priekyje geriau (gale sėdynės kiek siauresnės). Nors negali jaustis nuskriaustas, ir čia sėdynės „pastumtos“ į centrą, tinkamai pasvirusios, tad gale sėdintieji puikiai gali matyti ir pro priekinį langą bėgančius vaizdus, nereikia žiūrėti į priekinių keleivių „garbanas“. Tiesa, prieš sėdant į galą, reikia atlikti ritualą: iš pradžių būtina atlaisvinti diržą iš specialaus sėdynės apačioje esančio laikiklio, toliau spustelėti sėdynės atlošo viršuje esantį mygtuką, į priekį palenkti atlošą, paimti už šalia esančios ąselės ir truktelti sėdynę priekin. Atsisėdus teks viską pakartoti atvirkštine tvarka (nebent su priekyje sėdinčiais sutarta kitaip).

Tuo tarpu apie bagažinę daug kalbėti nėra ko: vietos ten beveik nėra (palyginti su kompaktiniais hečbekais)! Bagažinė iš tiesų maža, o prikrovus daiktų, nebeliks ir nepakartojamo galinio lango vaizdo...

Įdomesni sprendimai

Prieš baigiant kalbas apie saloną, nevardijant gausybės įvairių įrangos smulkmenų (be to, jau esame apie tai kalbėję), paminėsime tik keletą akcentų. Vienas iš jų – BLIS (Blind Spot Information System“) sistema. Ji informuoja apie situaciją „aklojoje zonoje“, t. y. kada kitas automobilis važiuoja šiek tiek už vairuotojo nugaros. Veidrodėliuose įtaisytos kameros stebi situaciją ir, kai toje vietoje atsiranda automobilis, ant durelių kampe esančio iškilimo užsidega lemputė. Dar viena įdomi sistema – IDIS, montuojama į modelius su telefonu. Jos esmė ta, kad, jei skambinama netinkamu metu, užlaikomas skambutis ar pranešimas apie SMS žinutę. Netinkamas laikas gali būti, kai įjungtas posūkis, spaudžiama sankaba, staigiau spustelėjamas akceleratoriaus ar stabdžio pedalas. Kartu su klimato kontrolės sistema galima užsisakyti ir IAQS sistemą, kurios jutikliai fiksuoja nuodingųjų dujų koncentraciją aplinkoje ir, esant reikalui, uždaro oro paėmimą iš lauko (įjungiama recirkuliacija). Na, o apie įvairias pasyvios saugos sistemas dabar nekalbėsime.

Beje, norintiems daugiau išskirtinumo „Volvo“ siūlo specialius aksesuarus, t. y. originalias ir gyvas interjero spalvas, centrinės konsolės apipavidalinimą, kitokios spalvos buferius, išorės slenksčius, spoilerius ir t. t.

Sportiškas kelyje?

Galiausiai priartėjome prie įdomiausios dalies – važiavimo. Čia situacija pasirodė tokia pati, kaip ir pirmąkart įsėdus į saloną, – nykoka. Greitėjant variklis pastebimai dūzgia, o dyzelinių agregatų skleidžiami garsai, kaip žinia, nėra patys gražiausi. Beje, važiavau automobiliu su 2,0 l turbodyzeliniu varikliu. Sankaba „griebia“ iš pat pradžių, variklio susijungimo su transmisija momentas nėra aiškus, iš pradžių sukimo momentas per mažas. Tiek spustelėjus akceleratorių, tiek stabdį, sekundės dalį reikia luktelėti ir tik tada pajuntamas afektas. Pakaba lyg ir kietoka (tiesa, ji buvo papildomai pakietinta), tačiau posūkiuose jaučiama, kaip automobilis svyra. Sukant didesniu kampu, ne itin informatyvus ir vairas. Be to, jis dar kiek palengvėja. Tai kur tos pretenzijos į sportiškumą? Štai čia laikas šiek tiek nusiraminti. Pravažiavus 100 kilometrų, įspūdis keičiasi – reikia priprasti prie automobilio ir perprasti jo „charakterį“. Jei bus važiuojama nesikarščiuojant, „C30“ nušvis kitoje šviesoje. Varikliui pradėjus „suktis“ ir stengiantis išlikti „gerame“ sukimo momento diapazone („sukti“ virš 4000 aps./min. nėra reikalo, dinamika pastebimai mažėja, o perjungus kitą pavarą, automobilis it stumtelimas pirmyn), važiuoti dinamiškai visai smagu. Prie kiek vėluojančio akceleratoriaus ir stabdžio pripranti, o tai, kad posūkiuose svyrama, nereiškia, kad „Volvo“ nestabilus kelyje. Nors svirties eiga nėra labai trumpa, pavaros jungiasi tiksliai. Žodžiu, tenka priimti kiek kitas žaidimo taisykles ir tikėtis kitų dalykų. Dar galima atkreipti dėmesį į puikiai „užgesintus“ triukšmus (tiek vėjo, tiek padangų, netgi variklio, tiesa, kiek per garsiai dirba pakaba). Važiuojant greičiau, puikiai išlaikoma tiesi trajektorija. Akivaizdu, kad „C30“ – tai geram keliui skirtas automobilis.

Nesusipratusiems

O sportiškumas? Jo mažoka. Labiausiai jis pastebimas tiek išorės, tiek salono dizaine. Tarkime, „Audi A3“ ar pirmosios serijos BMW akivaizdžiai sportiškesni. Tačiau ir jie negali pasigirti didžiausiomis salono ar bagažinės talpomis. Būkime atviri, tokiais automobiliais dažniausiai važiuoja vienas, na, du žmonės. Be to, visi minėtieji turi ir dar vieną savybę – jie išsiskiria solidumu, medžiagų kokybe ir kitais „veisliniais“ dalykėliais. Tad, pirkdami automobilį, atkreipkite dėmesį, brangieji, į charakteringas smulkmenas. Jos kaip tik ir sudaro pagrindinį emocinį užtaisą, pateisinantį trūkumus. Visai kaip šeimoje...

Pigiausią Lietuvoje parduodamą „Volvo C30“ su 1,8 l benzininiu varikliu galima įsigyti už 72,3 tūkst. litų. Tuo tarpu už brangiausią turbininę „T5“ komplektaciją „Summum“ teks palikti 115,2 tūkst. litų.

Privalumai:

originalus dizainas;

prabangos įspūdis;

ergonomiškas interjeras.

Trūkumai:

lėtoka reakcija į akceleratoriaus ir stabdžio pedalų spaudimą;

triukšmingas pakabos darbas;

maža bagažinė.

Foto albumas